BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užsikonservavęs ilgaamžis

Šiandien japonas Jirouemonas Kimura švenčia 114 metų gimtadienio sukaktį. Jis pripažintas seniausiu pasaulio žmogumi.

Ilgaamžių turime ir Lietuvoje. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus drauge su Klaipėdos savivaldybės atstovais važiavome pasveikinti Antipo Lipovo.

Šis 106 metų sulaukęs senolis tuo metu buvo seniausias uostamiesčio, o gal ir Lietuvos, vyras.

Klaipėdiečiai turėjo (tikiuosi, ir tebeturi) gražią tradiciją - kasmet pasveikinti savo garbingiausio amžiaus sulaukusius senolius.

Žmonių, kurie buvo paskelbti seniausiais uostamiestyje, mačiau ne vieną. Bet minėtasis A.Lipovas turbūt paliko didžiausią įspūdį.

Šis žavus sentikis visiškai nepriminė per šimtą metų perkopusio senolio. Iš pažiūros jam galėjai duoti apie 80 metų. Negi tuomet 58-erių amžiaus sulaukęs jo sūnus atrodė prasčiau už savo per 100 metų perkopusį tėvą.

Atsimenu, kaip bakstonojomės su kolegomis vienas kitam alkūnėmis, spėliodami, ar gali būti, kad tam tikru šis žmogus tiesiog liovėsi senti ir “užsikonservavo”.  Juolab, kad ir ilgaamžio protas buvo neįtikėtinai šviesus. Dar neteko sutikti šimtamečio, kuris taip su smulkmenomis sugebėtų prisiminti praeitį.

A.Lipovas mokėjo bendrauti kaip tikras džentelmenas. Buvo be galo įdomus ir mandagus pašnekovas. Jis, skirtingai nei kiti senoliai, nesakė, kad ir taurelę išlenkdavo, ir parūkydavo.

Paklaustas, kur slypi jo ilgo gyvenimo paslaptis, senolis kaip tik teigė, kad svarbiausia gyventi pagal Dievo įstatymus: nerūkyti, negerti net alaus ar vyno.

O mes spėliojome, kad gal ir kone dvidešimčia metų jaunesnė jo žmona, Anapilin, beje, išėjusi keleriais metais anksčiau už A.Lipovą, irgi padėjo sulaukti vyrui gilios senatvės.

Rodyk draugams

Sudėtingas lietuvių santykis su vandeniu (III dalis- upės)

“Ar lietuvius jaudina pro jų miestus tekančios įspūdingos upės?” - mąsčiau vienądien Vilniuje vaikščiodama paupiu. Gražuolės Neries pakrantės kai kur taip apleistos, kad, atrodytų, niekam jos nerūpi Teka sau upės pro sostinę ir tiek. Kam čia dar puoselėti jų pakrantes?

Apsivijusios tarsi gyvatės

Pro Vilnių tekančios net dvi upės nepakankamai pritaikytos turizmui. Giedrės Balčiūtės nuotr.

Pro Vilnių tekančios net dvi upės nepakankamai pritaikytos turizmui.

Lietuvių santykis su vandens telkiniais - ypatingas ir, mano manymu, vertas viso straipsnių ciklo.

Jau rašiau apie tai, kaip lietuviai žvelgia į jūrą, visiems bandydami įrodinėti, kad Lietuva - jūrinė valstybė, nors iš tiesų daugeliui jos prireikia tik maždaug kartą per metus, kai vasarą nuvažiuoja į Palangą, ar net dar rečiau.

Aptariau ir mūsų požiūrį į ežerus, kuriuos dažnas tautietis linkęs pasisavinti. Šįkart norėčiau pakalbėti apie upes.

Vilnius mane žavi tuo, kad jį visą tarsi gyvačiukės apsivijusios Vilnelė ir Neris. Atrodytų, kad ir kuriame sostinės gale atsidurtumei, visur gali susidurti su kuria nors viena iš šių upių.

Tokios gamtinės sąlygos galėtų puikiai pasitarnauti turizmo plėtrai. Bet kur tau! Kai kitų šalių miestuose vandens telkiniams skiriamas ypatingas dėmesys: pastatai aplink juos puošniausi, gatvės - labiausiai sutvarkytos, o po upes plaukioja turistiniai laiveliai, leidžiantys miestais grožėtis iš vandens pusės, Vilniuje upės - mažai kam įdomios ir reikalingos.

Takeliai netikėtai išnyksta

Pabandykite pėstute nuo Žirmūnų arba Antakalnio pusės paėjėti iki centro. Įspėju, jeigu prieš tai nebuvo sausros, einant Antakalnio puse patartina apsiauti guminius botus.

Takeliai aplink upę ne tik nesutvarkyti. Daug kur jų paprasčiausiai nėra. Jei kai kur atsiranda pėsčiųjų ir dviračių takeliai, po keliolikos metrų jie taip pat paslaptingai ir pradingsta.

Greičiausiai taip yra todėl, kad savivaldybė įgalina naujų pastatų statytojus sutvarkyti ir greta jų esančią infrastruktūrą: nutiesti pėsčiųjų, dviračių takelius, gatves. Tačiau sutvarkomi tik ruožai palei naujus namus. Kitur aplinka paliekama tokia, kaip buvusi.

Pėsčiųjų takeliai paslaptingai atsiranda ir lygiai taip pat netikėtai pradingsta. Giedrės Balčiūtės nuotr.

Pėsčiųjų takeliai palei Nerį paslaptingai atsiranda ir lygiai taip pat netikėtai pradingsta.

Upės iš abiejų pusių apaugusios bruzgynais, telkšo didžiulės balos. Abu jų krantus darko apsilaupę pastatai, kurie, šiek tiek sutvarkius fasadus, galėtų atrodyti visai neblogai. Deja, nelabai panašu, kad kas nors ketintų situaciją keisti.

Jeigu esate moteris ir maždaug ties Žirmūnų tiltu nuspręsite nusileisti arčiau vandens bei pėsčiųjų takeliu eiti paupiu Baltojo tilto link, aukštakulnių autis nepatartina. Nes ir be jų įmanoma išsisukti koją, pataikius į gilias duobes, kurių turbūt niekas ir nesiruošia lopyti.

Tvarka - centre

Tvarkingiau upė atrodo tik pačiame Vilniaus centre, atkarpoje nuo Lietuvos nacionalinio muziejaus iki Žvėryno, ypač tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų. Čia netgi vasarą pasistengta abu upės krantus apsodinti gėlėmis, iš kurių sudėlioti žodžiai: “Aš tave myliu” bei “Aš tave irgi”.

Kontraversiškas menas, Vilniuje puošiantis Nerį, žavi ne kiekvieną. Giedrės Balčiūtės nuotr.

Kontraversiškas menas, Vilniuje puošiantis Nerį, žavi ne kiekvieną.

Bet keisti meno kūriniai gadina vaizdą. Apie surūdijusį vamzdį, ant kurio kažkas net buvo užkabinęs pakaruoklio iškamšą, nė nekalbėsiu.

Tiltus puošiančių skulptūrų - “Karališkojo obuolio”, “Spindulio ieties”, “Grandinės” ir kitų, meninės vertės taip pat neaptarinėsiu (nesu kompetentinga), bet, sprendžiant iš daugumos internautų nuomonės, jos žavi retą.

Iškels pramonės objektus

Vilniuje upės - nepakankamai išnaudotos. Na taip, vasarą prie jų įrengiami paplūdimiai, netgi tinklinio aikštelės, bandyta ir renginius pakrantėje organizuoti. Bet jų krantai nežavūs.

O juk upės galėtų puikiai pasitarnauti turizmui. Jeigu pastatus paupyje atrestauruotų, krantines sutvarkytų, būtų galima iš vandens, plaukiojant laiveliais, grožėtis Vilniumi, panašiai, kaip plaukiant Sena galima stebėti Paryžių, Moikos kanalu - Sankt Peterburgą, Vlatava - Prahą. Net ir Berlyną galima stebėti plaukiojant Šprė upe.

Tiesa, Nėrimi Vilniuje plukdė laivas “Ryga” (gal plukdys ir šiemet), bet ar ištiesų įspūdinga iš jo stebėti apleistas upės krantines? Gal naujoji Vilniaus valdžia pagaliau atkreips į jų sutvarkymą dėmesį ir ims pavyzdį iš klaipėdiečių, kur baigiama sutvarkyti Danės krantines. Maža to, ten siekiama atstatyti istorinę teisybę ir pramoninius objektus iškeldinti iš Danės pakrančių, krantines paverčiant rekreacine zona.

“Raketos” nebeplukdys

Ne tik dėl Vilniaus liūdna…

Dar iš vaikystės prisimenu, kaip iš Nidos Nemunu laivu “Raketa” buvo galima pasiekti Kauną.

Prieš kelerius metus ši turizmo paslauga buvo atgaivinta.

Deja, bent jau kol kas šio tipo laivai Nemunu nebeplaukios, nes jais plukdžiusi bendrovė “Nemuno linija” nusprendė nutraukti savo veiklą ir laivus išparduoti.Kaip paskelbė “Šilutės žinios“, taip nuspręsta pasielgti dėl per trumpo navigacijos sezono, senstelėjusių laivų, kuriuos atnaujinti kainuotų nemažai ir brangstančių degalų.

O štai keletas nuotraukų, kurios geriausiai iliustruoja pasivaikščiojimo Vilniaus paupiais įspūdžius:

Kai kurie pakrantės pastatai prašyte prašosi remonto.

Kai kurie pakrantės pastatai prašyte prašosi remonto.

Net ir naujesni paupio pastatai tveriami baisiomis tvoromis.

Net ir naujesni paupio namai tveriami baisiomis tvoromis.

Vaikščiojant Antakalnio puse pravartu turėti guminius batus.

Vaikščiojant Antakalnio puse pravartu turėti guminius batus.

Ši mažo miestuko gatvę primenanti aplinka - beveik Vilniaus širdyje, prie upės. Nežinau kodėl, bet, nepaisant purvyno vietoje kelio, ji man - visai jauki.

Ši mažo miestuko gatvę primenanti aplinka - beveik pačioje Vilniaus širdyje, prie upės.

Upės vaizdas iš Antakalnio.

Upės vaizdas žvelgiant iš Antakalnio.

Pauoyje stūgsantys Sporto rūmai, tebelaukiantys, kada bus prikelti naujam gyvenimui.

Paupyje stūksantys Sporto rūmai, tebelaukiantys, kada bus prikelti naujam gyvenimui.

Per Vilnelę ties Gedimino bokštu, veda žavus tiltelis.

Per Vilnelę, ties Gedimino bokštu, veda žavus tiltelis.

Kai kur upės pakrantė atrodo visai žaviai.

Aplinka aplink Nerį centre atrodo visai tvarkingai.

Paupyje, Vilniaus centre, yra štai ir tokių žavių vaizdų.

Paupyje, Vilniaus centre, yra štai ir tokių žavių vaizdų.

Einant paupiu Žirmūnų puse galima aptikti ir tokių nykių vaizdų - sudegusių ar apleistų pastatų.

Einant paupiu Žirmūnų puse galima aptikti ir tokių nykių vaizdų - sudegusių arba apleistų pastatų. Giedrės Balčiūtės nuotraukos.

Rodyk draugams

Trumanai savo (ir ne tik) noru

“Trumano šou” (”The Truman Show”) - vienas iš mėgstamiausių mano filmų. 1998 metais pastatytame filme pasakojama istorija apie Trumaną, gyvenusį išgalvotame pasaulyje, kurį 24 valandas per parą filmavo televizija. Apie tai žinojo visi, stebėję Trumaną per televizorių, vaidinę jo šeimą, draugus ar kaimynus, išskyrus jį patį.

Skirtingai negu Trumanas, šiuolaikiniai žmonės trokšta nuolatos būti matomi.

Skirtingai, negu Trumanas, šiuolaikiniai žmonės trokšta nuolatos būti matomi ir patys skleižia informaciją apie save.

Kai 1998 metais ši juosta buvo pristatyta visuomenei, turbūt daugeliui ji atrodė visiškai fantastinė.

Visgi dabar žmonės vis labiau tampa trumanais. Tiesa, skirtingai nuo pagrindinio šio filmo veikėjo, jie ne tik žino, kad yra stebimi, bet ir patys leidžia ir skatina tai daryti.

Socialinių tinklalapių pagalba mes apie buvusius draugus, klasiokus, bendradarbius sužinome tiek, kiek galbūt niekada nesužinotume gyvai: kaip ir kokiame bute jie gyvena, kokių ir kiek naminių gyvūnėlių laiko, kur atostogauja, kada ir kokiu būdu švenčia savo šventes, su kuo tuokiasi, kur leidžia medaus mėnesį, kaip atrodė vestuvių apdarai.

Mes stebime kitų gyvenimą, kaip ir kiti stebi mūsų. Ir tą gyvenimą demonstruojame laisvanoriškai. Pasidarome kitiems kaip atversta knyga: imkit mane ir skaitykit, o aš skaitysiu jus. Kuo gi mes ne trumanai?

Dar labiau filmo personažą primena dabartiniai vaikai. Tėveliai juos myli, tad mielai dalinasi kiekviena smulkmena apie savo mažųjų gyvenimą.

“Facebooke” mes galime stebėti labai intymias vos gimusių vaikučių nuotraukas: paraudonavusių, su vis dar nenukirpta virkštele. Galbūt jau atsirado ir tokių, kurie į socialinius tinklalapius įkelia net gimdymo nuotraukas?

Mamos visada dievina savo mažylius. Jos socialiniuose tinkluose dalinasi kiekviena savo atžalų gyvenimo smulkmena. “Štai mes miegame ant vieno šonelio, o čia - ant kito”, “Taip atrodo mūsų pirmosios maudynės”, “Tik pažiūrėkit! Mano vaikučiui išdygo pirmasis dantukas!”, “Mes valgome”, - skelbia antraštės po itin asmeniškomis nuotraukomis iš vaikų gyvenimo. O kiek dar antraščių: mano vaikas padarė tą ar aną.

Žinau - kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas gražiausias. Ir kaip čia nepasidalinti džiaugsmu su pasauliu, kad tokį šaunuolį augini? Bet… Ar jums tai vėl neprimena aukščiau minėtojo Trumano.

Vaikučio gyvenimą gali stebėti šimtai žmonių nuo pat jo gimimo. Niekas mažojo neklausia, ar jis to nori, ar ne? Niekas nežino, ar jis norės ateityje būti žmogumi, kuris nuo pat mažens begalinės tėvų meilės dėka tapo viešu? Juk sakoma, kad visa “Facebook” talpinama informacija nedings. Ji bus ir toliau saugoma serveriuose, net vartotojui išsitrynus savo profilį. Be to, daug kas nepasimirš tas nuotraukas, tuos įrašus mačiusiems žmonėms.

Mūsų senoliai, kai kurių - ir tėvai, tikėjo iš amžių atėjusiu prietaru: naujagimio, kol nepakrikštytas, ar savo laimės negalima demonstruoti kitiems, kad niekas nenužiūrėtų bloga akimi, kad neužpavydėtų. Net krikšto vardus duodavo todėl, kad niekas nesužinotų tikrojo ir jį tardamas mažajam nepakenktų.

Atrodo, šiais laikais šie prietarai prarado prasmę. Dabar atvirkščiai - svarbiau būti matomam. Tik ar mes nekenkiame patiems sau savo atvirumu?

Rodyk draugams

Į sporto klubus suplūdo sezoniniai sportuotojai

Sezoniniai sportuotojai - taip aš vadinu žmones, sportuojančius ne visus metus, bet tik tam tikru laiku, dažniausiai - balandį ir gegužę arba prieš Kalėdas. Didžioji dalis tokių sportininkų - moterys.

Sudėtingesnės aerobikos treniruotės sproto klubo naujokams - ne prie širdies.

Sudėtingesnės aerobikos treniruotės sproto klubo naujokams ne prie širdies.

Jaučiasi svetimi

Sezoniniai sportuotojai sporto klubuose išsiskiria savo elgesiu. Paprastai jie čia jaučiasi svetimi ir neįsivaizduoja, kur dėtis.

Iš pradžių jie šiek tiek tingiai pamina kardiotreniruoklį dviratį. Vėliau kelissyk apeina ratu kitus treniruoklius, prie kiekvieno stabtelėdami ir skaitinėdami instrukcijas.

Taip pat tokie asmenys nerimastingai žvalgosi į kitus sportuojančius, bandydami suprasti, kaip teisingai elgtis.

Jie džiaugiasi atradę treniruoklius, kurių naudojimą lengva perprasti. Tuomet jų veidus nušviečia palaima.

Dažniausiai naujokai (ypač naujokės) renkasi treniruoklius, skirtus vidinei šlaunų daliai treniruoti dėl pakankamai nesudėtingo jų naudojimo. Taip pat tarp naujokų populiarūs ir kilimėliai, ant kurių paprastai daromi pilvo preso ir tempimo pratimai.

Nesugalvoję, kaip dar pasportuoti, tokie sportininkai stengiasi prisiminti tai, ką darė mokykloje, per fizinio lavinimo pamokas, arba matė žurnalų puslapiuose, prie patarimų, kaip mankštinantis sulieknėti.

Bijo išsiduoti

Jeigu naujokai bando mėgdžioti sporto klubo senbuvius, dažniausiai jie tai daro neteisingai - nelaikydami tiesiai nugaros, netiksliai paimdami svarmenis ir panašiai.

Keista, bet nauji sporto klubų lankytojai dažniausiai vengia kreiptis į salėje budinčius trenerius ir paprašyti paaiškinti, kaip atlikti vieną ar kitą pratimą, ar kaip naudoti treniruoklius. Gal jie bijo išsiduoti, kad yra “žali”?

Aerobikos treniruotėse sezoniniai sportuotojai dažniausiai išsiskiria nerangumu. Jiems sunku suvokti, kaip atliekamas vienas ar kitas judesys. Todėl tokie žmonės labiausiai mėgsta kuo primityvesnes treniruotes, arba tas, kur judama lėtai, pavyzdžiui, pilates.

Prie treniruoklių - pulku

Dar vienas naujokų tipas - grupiniai sportininkai.

Dažniausiai tai būna grupelė studenčių ar moksleivių, kurių nė viena anksčiau nesportavo.

Jos mėgsta pulku prilėkti prie kurio nors treniruoklio ir užimti jį pusvalandžiui, nes visoms paeiliui reikia išsiaiškinti, kaip jis veikia, ar efektas - toks pat, kaip minėjo prieš tai sportavusi draugė. Taip pat joms svarbu vis dar sėdint ant treniruoklio, aptarti patirtus įspūdžius su kitomis.

Paprastai į tokias grupeles mergaičių kreivai šnairuoja sporto klubo senbuviai, kurie per jas ilgam netenka galimybės prieiti prie vieno ar kito treniruoklio.

Iliuzijos subliūkšta

Žmonės, sporuojantys tik tam tikru sezonu, yra kupini iliuzijų, pavyzdžiui, kad pasilankius mėnesį sporto klube, riebalai išnyks akimirksniu ir viršsvoris liks tik prisiminimuose.

Būtent todėl į sporto klubus jie žygiuoja likus mėnesiui-dviems iki vasaros, arba iki didžiųjų metų švenčių.

Kadangi riebalai per tiek laiko nelabai ištirpsta (dažniausiai sezoniniams sportininkams neateina į galvą sportą derinti su sveika mityba), arba lieknėjama ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, naujokai nusprendžia, kad sportas - beprasmė veikla ir jau po mėnesio kito apleidžia sales.

Tik vieną kitą tokį naujoką rimčiau užkabina sportas ir jie ilgam įsitraukia į nuolatinių sportuotojų gretas.

Rodyk draugams

Lietuvos įžymybės atranda “Twitter”

Naujienų protalas 15min.lt pradėjo populiarinti “Twitter‘į” - tinklalapį, kuris pasaulyje be galo populiarus, tačiau Lietuvoje vis dar sunkiai pritampa. Jį mūsų šalyje vis dar smarkiai lenkia socialinis tinklalapis “Facebook“.

Paskelbia ir skyrybas

Lietuviai kol kas nelabai supranta “Twitter’io” paskirties. Dažnam tautiečiui sudėtinga paaiškinti, kas yra “Twitter”, ir kokia prasmė rašyti trumpąsias (vos 140 simbolių ilgio) žinutes pasauliui, kai yra “Facebook’as” ir mobilieji telefonai.

Apie savo sužadėtuves su Kate Middleton princas William'as pasauliui paskelbė per "TWitter". sugarslam.com nuotr.

Apie savo sužadėtuves su Kate Middleton princas William

Visiškai kitaip į šį tinklalapį žiūrima kitose šalyse.

Netgi Didžiosios Britanijos princas William‘as apie savo sužadėtuves su Kate Middleton paskelbė socialiniame tinklalapyje “Twitter”.

Su savo gerbėjais per “Twitter” aktyviai bendrauja, apie sužadėtuves, vedybas, nėštumus, kūdikių gimimą, skyrybas ir kitus svarbius savo gyvenimo įvykius jiems šiuo kanalu pranešinėja nemažai kino, muzikos, politikos, sporto žvaigždių, kitų sričių atstovų.

“Twitter’yje” aktyviai reiškiasi (kaip lietuviai “tiwtterininkai” sako  - čiulba) ir čia daugybę pasekėjų turi tokios įžymybės, kaip daininkai Britney Spears, Snoop Doggy Dogg, aktoriai Arnold’as Schwarzenegger’is, Demi Moore, Elijah Wood’as, krepšininkas Shaquille O’Neill, dviratininkas Lance’as Armstrong’as, buvęs Amerikos vice prezidentas, politikas Al’as Gore’as, rašytojas Paulo Coelho, virtuvės šefas Jamie Oliver’is, menininkė Yoko Ono ir kiti.

Beje, didžiausia šio tinklalapio žvaigždė, turinti beveik 9 milijonus sekėjų, yra paauglių numylėtinis Justin’as Bieber’is.

Justin Bieber - didžiausia "Twitter" žvaigždė.

Justin Beiber - didžiausia "Twitter" žvaigždė.

Nuo “mados guru” iki Prezidentės

Grįžkime į Lietuvą. Čia “Twitter’is” kol kas kur kas mažiau populiarus ir lietuviškų žvaigždžių čia - ne per daugiausia.

Aktyviau twittina daininkas Andrius Mamontovas, save mados guru įvardijantis Mantas Petruškevičius, žurnalistas Marius Veslis, daininkas Deividas Zvonkus, rašytojas Andrius Užkalnis ir net Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Twiterryje užsiregistravę (jeigu tai - tikri vartotojai) politikas Artūras Zuokas, “Olialia” pupytė Oksana Pikul. Tiesa, pastarieji kol kas yra pasyvūs.

Nei Natalijos Zvonkės, nei Mios, nei Agnės Jagelavičiūtės, nei Ruslano Kirilkino ar kitų iš lietuviškų žurnalų viršelių neišlipančių Lietuvos žvaigždučių čia nėra. Matyt, jie nemano, kad “Twitter” tinklalapis - nepakankamai gera erdvė pasireklamuoti.

Čiulba ir ministrai

Gali būti, kad greitu laiku lietuviškajame “Twitteryje” aptiksime ir daugiau Lietuvos įžymybių.

Vakar portalas 15min. pradėjo projektą “Iš pirmų lūpų”, kurio dėka dienraščio tinklalapyje jau dabar galima skaityti “Twitter” žinutes, parašytas užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio, susiekimo ministro Eligijaus Masiulio, švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, Lietuvos Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus, Seimo narių Arvydo Anušausko. Egidijaus Vareikio, buvusios seimūnės, aktorės Nijolės Oželytės ir kitų.

Esu visiškai tikra, kad ši iniciatyva į “Twitter’į” atvilios daugiau lietuvių ir iš esmės pakeis situaciją mūsų šalies socialinių tinklų padangėje.

Rodyk draugams

Vilniui - trys merai

“Trys auklės - vaikas be galvos,” - tikiuosi, šis priežodis netinka Vilniaus miestui, kuris, pasirodo, turi tris merus (bent jau tiek jų apsiskelbė).

Vilniaus meras - A.Zuokas, bent jau taip skelbia "Facebook".

Vilniaus meras - A.Zuokas, bent jau taip skelbia vienas "Facebook" puslapis.

Pamačiau ir nepatikėjau savo akimis. Tikrai neatsimenu, kad Artūras Zuokas būtų perrinktas Vilniaus meru.

Dėl visa ko pikto nuėjau į Vilniaus miesto savivaldybės puslapį. Informacija jame skelbė, kad meru vis dar dirba Raimundas Alekna. Ar turiu pagrindo abejoti oficialiais šaltiniais?

Vis dėlto, Artūras Zuokas jau dabar elgiasi kaip meras. Ir švenčių visiems linksmų oficialiai palinki, ir “Fluxus Ministeriją” atidarė. Ir palaikytojų jau dabar turi virš 1000, bent jau Facebooke.

Beje, Vilniaus meru skelbiasi ir ponas Mindaugas Vidugiris, atstovaujantis Liberalų Sąjūdžiui.

Pastarajam politikui netgi tokie prašymai teikiami: “Vilniaus mere, Vidugiri, prašome Jūsų pagalbos”.

Iš anksto švęsti pergalę - blogas ženklas. Prisiminkime, kaip Artūras Paulauskas 1997 metais per anksti gėrė pergalės šampaną, neišgirdęs galutinių Prezidento rinkimų rezultatų. Valstybės vadovu tada jis taip ir nebuvo išrinktas.

Tiesa, nušalinus Rolandą Paksą, Prezidentu jis pabuvo, bet tik trumpam ir laikinuoju.

Vieną vertus keista, kai žmonės iš anksto apsiskelbia merais, kitą vertus, nežinau, kaip vertinti tuos, kurie į apsišaukėlius kreipiasi, kaip į tikruosius miestų vadovus.

Rodyk draugams

Tautą linksmina kalbos puoselėtojai

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pasiūlyti tarptautinių terminų lietuviški atitikmenys dažnai prajuokina, nustebina keistumu ir tampa kone anekdotais, užuot pritaptų.

Kodėl ne būgnobosinė muzika?

G.Savicko suvaidinta kalbininko parodija nelabai ir perdėta.

Aktoriaus Giedriaus Savicko suvaidinta kalbininko parodija nelabai ir perdėta.

Šiuo metu turbūt populiariausia nuoroda lietuviškuosiuose “Facebook” ir “Twitter” tinklalapiuose yra į straipsnį apie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pasiūlymus vadinti “Afterpaty” “dūzgėmis“. Beveik visi socialinių tinklų komentatoriai stebėjosi tokiu kalbininkų išradingumu.

Tiesa, žodis “dūzgės” buvo tik vienas iš pasiūlymų. Galutiniame VLKK protokoliniame nutarime žodį “afterpaty” pasiūlyta keisti terminais “pratęstuvės” arba “povakaris”.

Ar įsivaizduojate jaunimą sakant: “Šiandien organizuojama vakaronė (suprask - “tūsas”), o vėliau laukia povakaris (”afterparty”)”? Kažkodėl nesinori tikėti, kad tokio amžiaus žmonės, kurie dažniausiai vartoja žodį “afterparty”, norėtų jį keisti kitu.

Kaip teigiama spaudoje, taip pat kalbininkai siūlė roko muzikos kryptį “Acid rock“, kuriai atstovauja „The Doors“, „Grateful Dead“, ar “Pink Floyd“pavadinti “rūgščiuoju roku”. Greičiausiai kalbos puoselėtojai nusprendė šios muzikos krypties pavadinimą išversti pažodžiui (angl. acid - rūgštis, rūgštus). Visgi, šios krypties pavadinimas sietinas ne su rūgštimi, bet su narkotine medžiaga LSD.

Pasiūlymas sulietuvinti muzikinės krypties pavadinimą primena laidos “Dar pažiūrėsim!” parodijoje aktoriaus Giedriaus Savicko suvaidinto kalbininko išsakytą pasiūlymą Drum and bass muziką pavadinti būgnobosine.

Beje, dar daugybė šiuolaikinės muzikos stilių vadinami angliškaisiais terminais. Įdomu, ar ir juos ilgainiui bus siūloma sulietuvinti? Tada radijo laidų vedėjams tektų sakyti “sielos (angl. - soul) muzikos atlikėjas”, arba pašnekesių (angl. - rap) muzikos daina?

Dar vienas naujausias VLKK pasiūlymas kavos virimo meistrus baristas vainti kavaviriais. Visada maniau, kad kavaviris yra kavos virimo aparatas.

Loftą pasiūlyta vadinti ir gamykliniu butu. Įdomu, ar greitai nekilnojamojo turto pardavimo skelbimuose atsiras pasiūlymų pirkti patalpas, kuriose galima įsirengti gamyklinį butą?

Išsivalykite podėlį

Kalbininkai dažnai pradžiugina itin originaliais pasiūlymais, iki ašarų prajuokinačiais visuomenę.

Iki šiol visi prisimena pasiūlymą troleibusą vadinti vielabraukiu, arba moterišką rankinuką - nešmeniu. Prisipažinsiu, man šis žodis visada skambėjo kaip tešmuo.

Kompiuteriniai kalbininkų pasiūlyti terminai taip pat keisti. Vien ką reiškia siūlymas nešiojamąjį kompiuterį (laptopą) pavadinti skreitinuku. Beje, šį terminą pasigavo viena kompiuterių remonto bei aptarnavimo įmonė, panaudojusi jį savo bendrovės pavadinime.

Kompiuterių vartotojai Lietuvoje turėtų alokatorių (angl. - allocator) vadinti Priskyrimo programa, editorių (angl. - editor) - rengykle, monitorių (angl. monitor) - prižiūrykle, ryderį (angl. - reader) - skaitytuve, ruterį (angl. - router) - kelvede, disko draivą (angl. - disk drive) - disko sukliu ir panašiai.

Kai kurie lietuviški kompiuterių terminai mane, pripratusią prie angliškųjų, trikdo. Reikia ilgokai pagalvoti, kad suprasčiau, kas yra taisa, slapukai, podėlis, ir kokios klavišų kombinacijos yra Vald+Lyg2+W arba Šal.

Lituanistai net ugniasienę (angl. - firewall) siūlo verčiau vadinti užkarda.

Kompiuteriui - savi vardai

Tai, kad kai kuriuos angliškuosius kompiuterių terminus kalbininkai bando keisti lietuviškais nėra blogai.

Savus terminus yra įsivedę ir kitų tautų atstovai.

Pavyzdžiui, švedų kalboje net nėra žodžio kompiuteris. Tam jie turi savą švedišką terminą “dator”. Norvegai irgi kompiuterį vadina “datamaskin” (kas pažodžiui verstųsi, kaip duomenų mašina), arba “PC”.

Prancūzai irgi kompiuterius vadina savaip - “ordinateur”.

Taip pat skandinavai turi savus pavadinimus nustatymams (angl. - settings), ugniasienei (atsiprašau, užkardai), bevieliam ryšiui (angl. - wireless) ir pan.

Kalba turi kisti

Suprantu kalbininkų norą išsaugoti švarią kalbą ir stengtis ją žūtbūt apvalyti nuo svetimybių. Kiek žinau, didžiausiu savo pavyzdžiu mūsų kalbos puoselėtojai laiko islandus, kurie beveik neturi tarptautinių terminų, juos visus pakeitę savais, islandiškaisiais.

Vis dėlto, kalba yra gyva ir normalu, kad ji po truputį kinta, priklausomai nuo laikmečio, visuomenės poreikių, pakitusių gyvenimo sąlygų. Mes juk nebekalbame taip, kaip kalbėjo lietuviai prieš dvejus, trejus šimtmečius. Mūsų kalba skiriasi ir nuo tos, kuria kalbėjo seneliai.

Natūralu, kad į kalbą ateina ir tarptautiniai terminai, nes globalėjančiame pasaulyje kitaip ir būti negali. Vienų tautų atstovai skolindavosi žodžius iš kitų nuolatos. Dabar net ir patyrusiems lingvistams sunku atrinkti, kurie žodžiai su kitų kalbų leksika sutampa todėl, kad jie yra bendri visai indoeuropiečių prokalbei, o kurie todėl, kad buvo pasiskolinti.

Tad pastangos dirbtinai užkirsti kelią natūraliam kalbos kismui dažnai būna bevaisės, juokingos ir absurdiškos.

Rodyk draugams

Klaipėdietiškos ypatybės - išskirtiniai orai

Vėjuoti ir lietingi orai man visada primena gimtąją Klaipėdą. Mitas, kad orai uostamiestyje - geriausi Lietuvoje. Šiuo mitu, beje, tiki ne vienas vilnietis.

Pagrindinės ligos - gerklės

Anądien prancūzų kalbos kursuose diskutavome, kas Lietuvoje geriausia, įspūdingiausia, turtingiausia ir kas blogiausia. Viena diskusijos temų buvo ir kur Lietuvoje geriausias, o kur - prasčiausias oras.

Beveik visi vilniečiai iškart nusprendė, kad geriausias oras Klaipėdoje.

“Ne”, - užprotestavau. Jie išplėtė akis: “Kaip tai ne?”

“Ogi taip, kad Klaipėdoje - visada drėgna”, - atsakiau.

Išties, mano gimtinė geru oru lepina retokai. Linkusiems sirgti peršalimo ligomis geriau ten negyventi. Antraip gerklės skausmas ir sloga taps nuolatiniais jūsų palydovais. Vis dėlto, jeigu jus kamuoja plaučių ligos ir dusulys, Klaipėda ir kiti pajūrio miestai galėtų tapti puikiu išsigelbėjimu.

Bado it adatėlėmis

Žiemą, kai turėtų būti šalta, Klaipėdoje dažniausiai laikosi pliusinė arba šiek tiek žemiau nulio laipsnių esanti temperatūra. Nepaisant to, kad žiemą Klaipėdoje temperatūra visada būna pastebimai aukštesnė, dėl drėgmės šaltis čia nuolatos būna žvarbesnis. Jis prasiskverbia pro visus rūbus ir tarytum mažomis adatėlėmis bado kūną.

Vasarą, kai norisi šiltesnių orų, Klaipėdoje irgi dažniausiai esti drėgna ir vėsiau negu kitur.

Žinoma, tada, kai Vilniuje visi leipsta nuo vasaros karščių, klaipėdietiška vėsa - tikra palaima. Vis dėlto, kai visoje Lietuvoje vasarą oras sušyla iki 25 laipsnių, o Klaipėdoje termometras rodo varganus +18, pasidaro liūdna.

Žinote, pagal ką sprendžiu, kad į Lietuvą išties ateina šiluma? Pagal orus pajūryje. Vos tik per Orų prognozės laidas paskelbia, kad Klaipėdoje bus žemesnė temperatūra nei likusioje šalies dalyje, žinau, kad žiema pagaliau pasitraukė.

Klaipėdoje nesivaidena

Išskyrus šią skulptūrą daugiau vaiduoklių Klaipėdoje matyti neteko.

Išskyrus šią skulptūrą daugiau vaiduoklių Klaipėdoje matyti neteko.

Ir rūkas Klaipėdoje - dažnesnis bei tirštesnis.

Kažkada skaičiau, kad Anglijoje daugiausiai vaidenasi, nes Britų salas dažniausiai gaubia rūkas. Ir tai - puikios sąlygos vizijoms atsirasti.

Nežinau, kiek tame tiesos, nes nei man, nei mano pažįstamiems drėgnoje ir rūkų apgaubtoje Klaipėdoje dar niekada nepasivaideno.

Dvasių ten nemačiau, neskaitant pernai liepą pastatytos Juodojo vaiduoklio skulptūros ties piliaviete, vaizduojančios saksų tarme kalbėjusį vaiduoklį 1595 metų žiemą neva įspėjusį Memlio gyventojus apie gresiantį badą.

Nukrenta vazonai

Dar vienas klaipėdietiškojo oro ypatumas - vėjas.

Vienądien vaikščiojome Vilniuje su pažįstama. Ji pasiskundė: “Ach, koks stiprus vėjas”.  Net nustebau, apie kokį vėją ji kalba. Vos lengvai pakedenęs plaukus vėjelis, man, kilusiai iš Klaipėdos, buvo beveik nepastebimas.

Taip jau yra, kad klaipėdiečiai stipriu įpratę vadinti tik prie uraganinio artėjantį vėją. Šio krašto žmonės puikiai žino, ką reiškia audra, kai pučia 15-20 m/s stiprumo vėjas.

Stebėti audrą, siautėjančią ties molu, viena didžiausių klaipėdiečių atrakcijų. diena.lt nuotr.

Stebėti ties molu siautėjančią audrą - viena didžiausių klaipėdiečių atrakcijų. diena.lt nuotr.

Klaipėdiečiai išgirdę, kad bus audra, labiau nei kiti įpratę mašinų nestatyti po medžiais, o einant gatve laikytis kuo atokiau nuo namų, nes pasitaiko, kad vėjuotą dieną nukrenta ant balkonų atbrailų prikabinti gėlių vazonai. Tokių dalykų yra tekę matyti savo akimis.

Prisijaukinę vėją

Beje, stiprų vėją, audras klaipėdiečiai yra prisijaukinę ir savotiškai myli.

Jeigu būsite Klaipėdoje per audrą, siūlau išbandyti vieną iš didžiausių uostamiesčio atrakcijų - nueiti prie molo ir stebėti didžiules bangas, net persiritančias per platoką molą ir aplaistančias šalia esančius žmones.

Rekomenduoju ir fotoaparatą pasiimti. Prižadu, vaizdas - įspūdingas ir ilgam įsimenantis. Dar nė vienas, paklausęs šio patarimo, nepasigailėjo.

Nubloškė į stulpą

Kai eidavau į mokyklą, būdavo normalu, kad vėjuotą dieną atšaukdavo pamokas, nes tuomet moksleiviams išeiti iš namų nesaugu.

Prisimenu, besimokant pradinėse klasėse viena smulkutė bendramokslė stipriai vėjuotą dieną vis dėlto nusprendė nueiti į mokyklą. Ją mergaitė pasiekė su mėlyne ant veido. Pasirodo, stiprus vėjo gūsis vargšęlę bloškė į stulpą.

Taigi, sakyti, kad Klaipėdoje geriausias oras nėra tikslu. Graži gamta - taip. Bet geriausių orų laurus atiduočiau Varėnai.

Rodyk draugams

Pirkėjams brukama pardavėjų pagalba

Sakote, apsipirkimas moterims padeda atsipalaiduoti? Tik ne apsiprekinimas Lietuvos parduotuvėse. Man kiekvienas apsipirkimas gimtinėje - papildoma dozė streso.

Stebi aprangą

Pardavėjos Lietuvoje klientus stebi kaip katės paukščiukus.

Pardavėjos Lietuvoje klientus stebi kaip katės paukščiukus.

Nežinau, kodėl, bet Lietuvos pardavėjos turi ypatingą požiūrį į savo klientus.

Ne vienas žmogus pastebėjo jų tiriamą žvilgsnį į pirkėjo išvaizdą vos šiam įžengus į parduotuvę.

Neduokdie, būsi apsiavęs senesniais bet širdžiai mielais batais, o apranga bus ne prabangus kostiumėlis, tačiau paprasta, patogi laisvalaikio apranga. Parduotuvės darbuotojos iškart tave nurašys kaip nieko nepirksiančią personą, kurios tikslas - tik pažiopsoti į jų parduodamas brangias prekes, jas pačiupinėti ar apskritai ką nors nugvelbti.

Nepaisant to, kad galbūt turi pinigų ir reikalą ką nors nusipirkti, pardavėjos tol tave stebės įžūliai, kaip katinas paukščiukus lesyklėlėje, kol galų gale neapsikentęs spruksi iš parduotuvės taip nieko ir neįsigijęs.

Nepakenčiamas paslaugumas

Kitas keistas Lietuvos prekybininkų elgesio modelis - apsimestinis mandagumas.

“Gal galiu kuo padėti?” - iš tolo rėkia išsišiepusi pardavėja, vos įžengus į jos valdas ir net nespėjus mesti žvilgsnio į prekes. Negi parduotuvių savininkai reikalauja klientus kamuoti tokiais klausimais, kurie pardavėjų lūpose visada nuskamba ne mandagiai ir draugiškai, o greičiau įkyriai ir prikišamai?

Aš paprastai taip užklausta burbteliu: “Ne, ačiū”, - tikėdamasi, kad tai padės atsikratyti įkyriomis konsultantėmis. Bet kur tau. Po penkių minučių prilekia ta pati pardavėja su tuo pačiu klausimu ir uždavinėja jį tol, kol klientas neapsikentęs sprunka lauk iš parduotuvės.

Anądien vienoje kosmetikos parduotuvėje klausimą: “Gal galiu kuo padėti?” išgirdau penkis kartus. Pirmąkart - vos įėjus, vėliau - pasukus į parfumerijos skyrių, dar kartą klausimas buvo pakartotas pauosčius vienų ar kitų kvepalų pavyzdžius, galų gale net du kartus jis buvo užduotas priėjus prie skirtingų firmų dekoratyvinės kosmetikos stendų.

Nors tikrai turėjau ką pirkti, vis dėlto apsigalvojau, nes įkyrus “paslaugumas” pasidarė nebepakenčiamas. Todėl paprasčiausiai išėjau iš parduotuvės.

Niekas netiko?

Dar vienas pardavėjų pomėgis - lįsti tiesiai į matavimosi kabiną, nesvarbu, ką matuotumeisi - kepurę, ar apatinį trikotažą, ir klausinėti: “Ar kas nors tinka?”

Jeigu nusprendi nieko nepirkti ir grąžini drabužius, kuriuos matavaisi, prekybininkė išpučia akis: “Niekas netiko?” - ir nutaiso tokią veido miną, lyg būtumei didžiausias pasaulyje nevykėlis, nesugebantis išsirinkti iš tokios gausybės prekių.

Kartais, kai niekas neįtinka, pardavėjos bando gelbėti situaciją, siūlydamos viską, kas papuola po ranka. “O tai gal pasimatuokite šitą, ar aną rūbą. Jis turėtų labai tikti”, - tikina jos, bandydamos įsiūlyti skurdžiai ir neskoningai atrodančią , vis tik brangiai kainuojančią drapaną.

Kai prireikia, pradingsta

Įdomiausias visada būna finalas.

Konsultantės, uoliai zujusios aplink ir vos tik įžengus į parduotuvę siūliusios visokeriopą savo paslaugas, kažkodėl beveik visada dingsta kaip į vandenį, kai pagalbos išties prireikia.

Jeigu nerandate reikiamo dydžio drabužių ar avalynės, nesitikėkite rasti darbuotoją, galintį jums padėti.

Štai tuo mūsų prekeiviai labiausiai skiriasi nuo, tarkim, skandinavų. Skandinavijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse pardavėjai niekada įkyriai nelenda į akis, tačiau jie visada atsiduria šalia ir aptarnauja klientus maloniai, kai pagalbos iš tiesų prireikia.

Rodyk draugams

Išvaizdos pokyčiai - šokas vartotojams

Internetinių puslapių, žiniasklaidos priemonių, net paprasčiausių parduotuvių išvaizdos ir išdėstymo keitimai ne visada patinka vartotojams. Kartais pokyčiai, neva turintys palengvinti mūsų dalią, ją tik apsunkina, o dalis naujovių apskritai sutrikdo.

Ar tikrai pasitobulino?

Paimkime visų pamėgtą (kartu - daugelio nekenčiamą) socialinį tinklalapį “Facebook“.

Šis tinklalapis po kelis sykius per metus keičia savo išvaizdą, temų išdėstymą, siūlo vartotojams atnaujinti savo profilį į neva tobulesnį, gražesnį, patogesnį.

Deja, dažniausiai po tokių patobulinimų lieka nebeaišku, kur ieškoti informacijos, kur dingo naujienų eilutė arba chat’as. Pasitobulinęs “Facebook’as” mums visada iškilmingai praneša, kad štai, mieli vartotojai, mes dabar atsinaujinome ir puslapį naudoti bus patogiau. Tačiau mieli vartotojai dažniausiai mano kitaip.

Surado pagalbos liniją

Viena bičiulė po eilinio “Facebook” atnaujinimo išsigando, kad netyčia kažkur ne ten nuėjo, ne tą paspaudė ir todėl sugadino savo profilį.

“Ką dabar daryti? - panikavo ji. - Man nepatinka tokia išvaizda. Kaip susigrąžinti buvusią?”

Vargšė kelias valandas google‘ino, ieškodama, kaip ištaisyti klaidą. Paieškos puslapyje ji netgi surado, kaip pakeisti “Facebook’o” išvaizdą ir spalvas, pavyzdžiui, padaryti jį rožiniu (pasirodo, tai galima padaryti nuėjus į puslapiuką facebookskin.com).

Ieškant informacijos, kaip sugrąžinti senąjį "Facebook'ą| pavyko atrasti, kaip išvis pakeisti jo išvaizdą.

Pagaliau bičiulė iškasė net ir “Facebook” pagalbos linijos (service desk) kontaktus ir jau susiruošė prašyti, kad jai padėtų atitaisyti įsivėlusią klaidą.

Bet paaiškėjo, kad ji čia niekuo dėta. Paprasčiausiai buvo nuspręsta “Facebook” puslapį atnaujinti, apie tai vartotojus informuojant vėliau.

Paštas + Chat‘as

Dabar “Facebook” vėl nusprendė atsinaujinti, neįspėję prieš tai vartotojų.

Anądien nustebau, kodėl man draugas taip keistai rašo žinutes per “Facebook” chat’ą.

Žinutės prasidėjo nuo informacijos, kurią jis prieš maždaug mėnesį man siuntė į veidaknygės paštą. Taigi, pokalbiai ir paštas buvo sujungti į vieną.

Pasirodo, šis nesusipratimas - dar vienas keistas tinklalapio patobulinimas, kuris, neaišku kaip, turėtų palengvinti gyvenimą mums, vartotojams.

Grąžinkit seną puslapį!

Vartotojai nemėgsta naujovių.

Jau anksčiau, “Facebook’ui” nusprendus kardinaliai pakeisti savo išvaizdą, jo lankytojai masiškai pradėjo jungtis prie grupės “Old FACEB00K Page“.

Beje, grupių, reikalaujančių senosios puslapio išvaizdos būta ir daugiau, bet jos, kaip supratau, buvo pašalintos.

Pastaroji turbūt išliko tik todėl, kad raidės “O” buvo pakeistos nuliais. Tad gal grupė tiesiog praslydo pro puslapio administratorių akis.

Naujovės - erzina

Ne tik “Facebook” išvaizdos pakeitimai erzina vartotojus.

Prisimenu, kaip dienraštyje, kuriame dirbau, kiekvienas net ir menkiausias išvaizdos pokytis sutrikdydavo skaitytojus.

Užtekdavo pakeisti tekstų šriftą ir į redakciją imdavo plūsti žmonių, reikalaujančių viską palikti taip, kaip buvo anksčiau, skundai. Komplimentų būdavo kur kas mažiau.

Kai portalas delfi.lt sumanė atnaujinti savo dizainą, skaitytojai taip pat juo nesidžiaugė. Visi reikalavo gražinti senąjį, nes esą naujas nepatogus, per daug primenantis kitus internetinius dienraščius, pavyzdžiui, 15min.lt, balsas.lt.

Vartotojai skundėsi apsunkinta straipsnių paieška. Kai kurie, išvydę naują mėgstamo portalo dizainą, net išsigando, kad jų kompiuteriai sugedo.

Iš 1915 komentarų, parašytų prie straipsnio apie naująjį delfi.lt dizainą, didžioji dalis buvo neigiami.

Be abejo, vartotojai dažnai esti konservatyvūs, sunkiai priimantys bet kokius, net ir menkiausius pokyčius. Bet, manyčiau, kad į jų pastabas būtina atsižvelgti, nes būtent dėl vartotojų interneto svetainės ir kuriamos.

Rodyk draugams